virbutis

virbùtis sm. (2) 1. žydintis pušies ūglis: Jaunos pušelaitės būna viršuj viršūnėlė; būna geltona, ir toj viršūnėlė vadinasi virbùtis Rud. Virbùčių neseka skint, ba neaugs kvajelės Rud. 2. pati bet kokio medžio viršūnėlė, pats šakos galas: Arklį siekė pats virbùtis ir užmušė Prl. Medžio virbùtis vos matyt Vrn. Patį virbùtį an malkas supjaustyk Vrn. Tai ir vaikelis, karstos po pačius virbučiùs, kap jis ir galvos nenusisuka Nč.